Kaminų valymas
Kaminkrėčių istorija
Kaminkrėčio profesija atsirado Europoje, spėjama Vokietijoje. Nors kaminkrėčių tėvyne laikoma Danija. Pirmuoju Kopenhagos pastatu, kur buvo išvalyti kaminai, tapo karaliaus Christiano IV pilis. 1639 metais šiam darbui buvo pasamdytas lietuvis Gudmandas Olsenas. Laikui bėgant kaminkrėčių paslaugų prireikdavo vis dažniau, bet tik po didelio 1728 metų gaisro, sunaikinusio beveik pusę Kopenhagos, paaiškėjo, kad židinio ar krosnies traukos problemą reikia spręsti valstybiniu lygmeniu.
1731 metais iš Silezijos kilęs meistras Andreas Nieškė buvo paskirtas pirmuoju profesionaliu Danijos karalystės kaminkrėčiu. Tačiau oficialų pripažinimą šis verslas gavo tik po pusės amžiaus - 1778 metų vasario 11 dieną, kai pasirodė Kristiano VII įsakas dėl Danijos kaminkrėčių amatų cecho įsteigimo.
Ilgą laiką kamikrėčiai buvo laikomi visuomenės paraštėje. Amatas labai purvinas! Kaminkrėčiams buvo draudžiama vaikščioti šaligatviais, ir apskritai buvo pageidaujama, kad jie laikytųsi kuo toliau nuo švarios publikos. Be to, egzistavo ir vidinė cecho hierarchija - kamikrėčio mokiniai turėjo vaikščioti be avalynės, atsilikę šešiais žingsniais nuo meistro, kurį buvo galima atpažinti iš cilindro. Dėl to apginti savo pilietines teises kaminkrėčiai galėjo kur kas vėliau nei kiti visuomenės sluoksniai.
Prietaras, kad susitikimas su kaminkrėčiu atneš sėkmę atėjo iš Vokietijos. Mat senovėje kaminkrėčio šepetys buvo daromas iš beržo, o šis medis nuo pagonybės laikomas vaisingumo simboliu. Taip pat kaip ir suodžiai, simbolizuojantys ugnį ir gyvybę kuriančią šilumą. O tautos mitologijoje viskas, kas neša šilumą ir vaisingumą, neša ir laimę. Yra ir kitas tikėjimas. Kaminkrėčio profesija labai pavojinga. Kadangi kaminkrėtys dirba aukštyje ir jam nieko nenutinka, reiškia, jog jį lydi sėkmė, ir reikia netingėti prie jos prisiliesti. Iš čia kilęs ir paprotys liesti kaminkrėčio sagą. Šis tikėjimas kilo iš Norvegijos, būtent čia kaminkrėčių uniformą puošė gražios blizgančios sagos.
Kaminkrėčio galvos apdangalas - cilindras. Laikui bėgant paaiškėjo, kad cilindras - praktiškas daiktas, į jį galima susidėti nedidelius instrumentus, matavimo pieštukus ir panašias darbines smulkmenas. Kalbama, kad aukštas cilindras, veikdamas kaip amortizatorius, ne vieną galvą išgelbėjo nuo krentančių plytų. Žinoma, tai tik graži legenda, tuo labiau, kad užlipęs ant stogo kaminkrėtys paprastai nusiima cilindrą ir užsideda kepselį - tai toka juoda kepuraitė iš tankaus audinio.
XIX amžiuje Anglijoje namai daugiausia buvo apšildomi anglimi. Sudegus kurui išsiskiria suodžiai, dalis jų nusėda ant kamino sienelių. Tačiau kaminas ne futbolo laukas, dažniausiai jis būdavo labai siauras. Dėl to kamino valymui reikėjo arba specialių įrankių arba mažo ūgio kaminkrėčių, kitaip tariant - vaikų. O kadangi vaikai buvo pigesni už naujas technologijas, anglai teikė pirmenybę primiesiems.
Kaminkrėčių pameistriais paprastai tapdavo našlaičiai berniukai nuo ketverių metų amžiaus - kuo mažesni, tuo geriau. Našlaičių prieglaudos tokiu būdu norėjo padėti pamatus savo auklėtinių ateičiai. Be to, tokiu būdu buvo įprasta išnaudoti valkatėles. Teoriškai pameistriai galėjo tapti kamikrėčio padėjėju, tačiau dauguma berniukų, kai jų ūgis tapdavo per didelis kaminų valymui, būdavo priversti ieškoti kito darbo. O kai kurie iš jų žūdavo, kadangi kaminkrėčio profesija susijusi su didele rizika. Dirbant reikdavo įlįsti į kaminą ir išvalyti jį gremžtuvu ar šepečiu. Kartais vaikai bijodavo lipti kaminu, todėl buvo įprasta uždegti šiek tiek šiaudų ar popieriaus židinyje, kad kaminkrėtys būtų priverstas judėti į viršų. Iš čia ir yra kilęs posakis to light a fire under you. Savaime aišku, kad kaminkrėčiai neturėjo apsauginių drabužių ar respiratorių. Neretai vaikai užstrigdavo, nukrisdavo žemyn ar žūdavo tiesiog kamine, uždusę nuo dulkių. Ir galima tik įsivaizduoti, ką jie iškentėdavo, kiekvieną dieną ropšdamiesi siauru kaminu.
Šeimininkai retai rūpindavosi pameistrių gerove, kadangi mažas kaminkrėtys - ne ilgalaikė investicija, jis reikalingas tik tol, kol užauga. Vaikai miegodavo rūsiuose arba palėpėse. Maitindavo juos prastai, kadangi kuo pameistrys plonesnis, tuo jis naudingesnis. Be to, mažieji kaminkrėčiai retai prausdavosi - vandens jiems niekas nešildydavo - todėl metams bėgant ant jų kūno susikaupdavo sluoksnis suodžių. Kaminkrėčiai dažnai sirgdavo plaučių vėžiu ir tuberkulioze.Niekas pernelyg nesirūpino fizine jų būkle, o štai dvasinį mažųjų darbininkų vystymąsi griežtai kontroliavo. Pagal Londono įstatymus, kaminkrėčių pameistriai galėjo dirbti tik 6 dienas per savaitę. Sekmadienis buvo išeiginė diena, kuomet berniukai turėjo lankyti sekmadieninę mokyklą ir studijuoti Bibliją. Galima tik įsivaizduoti, ką jautė vaikai, niekuomet nepažinę gailestingumo, susidūrę su tokiu veidmainiškumu. Kita vertus, religija jiems dovanojo paguodą ir padėjo nuvyti vienatvę. Šis dvejopas jausmas atsispindi Viljamo Bleiko eilėraštyje. Čia galima pamatyti žodžių žaismą: kaminkrėčiai vaikščiojo gatvėmis šaukdami "Sweep!" reklamuodami savo paslaugas. Vaiko ištartas žodis sweep skambėjo kaip weep - "verkti".
1803 metais buvo suformuota Vaikų-kaminkrėčių pakeitimo bendrija, kurios tikslas buvo surasti įrangą, galinčią valyti kaminus nenaudojant vaikų darbo. Tokie šepečiai buvo išrasti dar XVIII amžiuje, o 1828 metais juos patobulino Džozefas Glasas. Tačiau išnaudoti vaikus vis tiek buvo pigiau. 1804, 1817 ir 1819 metais buvo bandoma uždrausti samdyti vaikus iki 10 metų amžiaus, tačiau visi įstatymų projektai ir politinės kampanijos nedavė rezultatų. Tik 1840 metais Parlamentas uždraudė į kaminus lįsti asmenims iki 21 metų. Deja, baudos buvo per menkos, kad šis įstatymas ką nors sustabdytų. Tačiau 1864 metais lordo Šafstberio pastangomis bauda buvo padidinta iki 10 svarų sterlingų (didelė suma tiems laikams). Šis projektas susilaukė teisinio ir visuomeninio palaikymo, ir mažųjų kaminkrėčių eksploatacija pradėjo mažėti.
Dar iš Anglijos atėjo neįprasta tradicija "Kviesti kaminkrėtį į vestuves". Pasak padavimo, karalius Georgas Trečiasis važiavo karieta su savo jaunąja nuotaka, kai staiga arkliai pasibaidė. Jo didenybė ir jauna išrinktoji būtų žuvę, jeigu kaminkrėtys nebūtų iššokęs priešais ir sustabdęs ekipažo. Tačiau drąsusis herojus panoro likti nežinomas, ir kai karalius atsipeikėjo, jo ir pėdsakai buvo ataušę. Kad ir kaip Georgas Trečiasis bandė surasti gelbėtoją, visos pastangos buvo bergždžios. Tuomet Jo Didenybė paskelbė, kad nuo šiol visi šalies kaminkrėčiai turi būti gerbiami ir mylimi, kadangi jie atneša sėkmę. Nuo to laiko tikima, kad jeigu nuotaka vestuvėse sutiks kaminkrėtį, santuoka bus tvirta ir laiminga. Tačiau kad nereikėtų pasikliauti atsitiktinumu (vis dėlto kaminkrėčiai mūsų laikais - retenybė), juos imta oficialiai kviesti į iškilmes.
Į Rusiją kaminkrėčio amatas atėjo per Suomiją ir Pabaltijį. Pavyzdžiui Taline pirmieji kamikrėčiai pasirodė prieš 270 metus. Po to ir Peterburgo gyventojai panoro, kad jų kaminai būtų tvarkingi. Pirmasis kamikrėtys Sankt Peterburge pasirodė 1721 metų balandžio 2 dieną. Miesto meras įsakė, kad kiekviename kvartale būtų kaminų valymo meistras, tačiau jie buvo pavaldūs ne gaisrininkų draugijoms, bet policijai. Policijos nuovadose buvo įsteigtos miesto kaminkrėčio ir jo pagalbininko pareigos, į kurias įėjo kaminų valymas nuo suodžių, apmokymai, kaip įrengti namų krosnis. Vis dėlto rusai Pabaltijo naujovėmis ne itin susižavėjo: net ir tie, kurie neturėjo iš ko gyventi, nepanoro karstytis stogais. 1869 metų surašymo duomenimis, daugiau nei pusė kaminkrėčių Sankt Peterburge buvo išeiviai iš Suomijos.
Mūsų laikais kaminkrėčio veiklos sfera labiausiai išvystyta Vokietijoje.Schornsteinfeger - šis senovinis, sunkiai ištariamas žodis reiškia "kaminkrėtys". Nuo viduramžių egzistuoja kaminkrėčių korporacija, ginama įstatymų ir apdovanota privilegijomis. Ir šiandien kiekvienas Vokietijos gyventojas žino, kad jo adresas turi būti nurodytas ne tik vietinės valdžios ir mokesčių inspekcijos registruose, bet ir apskrities kaminkrėčio sąrašuose. Vokietijos teritorija padalinta ne tik į 16 regionų, bet ir į 7888 kaminkrėčiams skirtų apskričių. Diplomuoti Schornsteinfeger ir jų firmos turi leidimą dirbti tik konkrečioje apskrityje.
Problema iškilo dar 1935 metais, kai Hitleris įvedė autoritarinius pakeitimus. Pirmasis apibrėžė, kad tik grynakraujis arijų kilmės vokietis gali dirbti šį darbą. Antrasis leido kaminkrėčiams įeiti į namus bet kuriuo metu, naktį ir dieną, tam, kad būtų išvalytas židinys ar patikrintas katilas. Reicho saugumas norėjo kaminkrėčius paversti skundikais.
Dabar policinė kaminkrėčio funkcija likviduota. Tradicine juoda uniforma apsirengęs vyras, nešinas šepečiais į kiekvienas duris beldžiasi du kartus per metus. Tačiau apie atėjimą pranešama laišku iš anksto, ir namo šeimininkas gali išsirinkti jam patogų vizito laiką. Kaminkrėčio profesija pasikeitė: jam reikia tikrinti vis tobulesnius katilų modelius, nusimanyti elektronikoje. Be kopėčių ir šepečių jis atsineša notebook'ą tam, kad patikrintų aplinkos taršos lygį.
Pagal įstatymą kaminų valymas buvo laikomas privalomu dalyku, kurį galėjo atlikti tik Vokietijos kaminkrėčiai, jų gildija turėjo monopoliją šioms paslaugoms. Įstatymas buvo pakeistas 1969 metais, kuomet Nobelio taikos premijos laureatas Vilis Brandtas tapo kancleriu, nuo to laiko į aštuonių tūkstančių Vokietijos kaminkrėčių armiją galėjo įsijungti ne tik vokiečių tautybės asmenys.